Net ir medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslų šūvį, neretai žvėris po šūvio nekrenta vietoje, nes šūvis medžioklėje – ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios. Skiriasi atstumas iki žvėries, jo judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė. Todėl, kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, sužeidimai – neišvengiama medžioklės blogybė.

Net ir po absoliučiai mirtino šūvio, dažnas gyvūnas dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jo suradimas be šuns pagalbos tampa labai komplikuotu. Ne taip paprasta surasti elnią ar kuilį, po šūvio jie, net pašauti į širdį, sugeba nubėgti dar porą šimtų metrų. Ką jau kalbėti, kai mirtino sužeidimo atveju žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. Visus tuos darbus gali padaryti tik gerai paruoštas medžioklinis šuo.

Tačiau, medžiokliniai šunys yra tik ledkalnio viršūnė, paieškos atlikimo priemonė – biosensoriai. Už jų stovi medžiotojai šunininkai su savo motyvacija, gebėjimais rengiant ir naudojant medžioklinius šunis sužeistų žvėrių paieškai. Taip pat svarbi jų sukaupta patirtis ir žinios: medžioklinių ginklų kalibrų ir šovinių, žvėrių anatomijos, žvėrių reakcijos į šūvį ir elgesio po jo, pašovimo vietos tyrinėjimo, įvairių faktorių įtakos pėdsakams, paieškos vykdymo taktikos.

Jų atliekamas darbas turi milžinišką moralinę ir etinę vertę bei yra tiesioginis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatų vykdymas: kuo greičiau surasti pašautą žvėrį, nepalikti jo kankintis ar supūti miške.

Šis sąrašas nėra galutinis. Jeigu Jūs auginate ir naudojate medžioklinius šunis, kurie yra įvertinti pėdsekių ir kraujasekių bandymų bei varžybų diplomais, norite prisijungti prie tokios veiklos, prašome rašyti el. paštu lmzdkinologija@gmail.com, ir mes įtrauksime jus į šį sąrašą.