KAIP FORMAVOSI TRADICIJOS
Nedrąsi medžioklės etikos pradžia siekia labai senus laikus, kai medžioklė prarado savo betarpiškas sąsajas su magija ir tapo vienu iš svarbiausiu žmonių užsiėmimu.
Štai kokios mintys mus pasiekė iš amžių glūdumos. „Tikro medžiotojo tikslas – ne kiškio žudymas. Jo tikslas priversti žvėrį varžytis arba stoti į dvikovą. Jis džiaugiasi, jei gyvūnui pavyksta pabėgti”. Taip rašė antrame amžiuje (antrame!) gyvenęs Romos konsulas Flavijus Arianas.
Šiuolaikinė medžioklės etika, kultūra ėmė formuotis tik prieš kelis šimtus metų – riterių laikais. Medžioklės kultūrai didelės įtakos turėjo imtos rengti hubertinės medžioklės, šventės, kurios tęsdavosi kelias dienas ar net kelias savaites. Jos būdavo švenčiamos su „medžioklės malonumais ir kitomis linksmybėmis”. Šiose medžioklėse buvo propaguojama meilė gyvūnams, gyvūnijos apsauga, humanizmas medžioklėje. Tai pamažu padėjo susiformuoti gražioms tradicijoms, nerašytam medžiotojų garbės kodeksui. Mus pasiekė daugmaž tuo metu surašytos būtinos tikro medžiotojo savybės. Anot jų, „medžiotojas privalo būti dievobaimingas, turi gerai matyti, turėti puikią klausą, stiprų balsą, taisyklingą kvėpavimą, sveikus ir lygius dantis, nepriekaištingą laikyseną, greitas kojas, būti užsigrūdinęs, budrus, ištvermingas, punktualus, sąžiningas, neplepus, privalo protingai samprotauti, būti meilus su šunimis, gerai prižiūrėti ir tvarkingai laikyti savo ginklus, nedrįsti pavyduliauti, girtuokliauti.
Lietuvoje hubertinių medžioklių tradicija palyginti jauna, ji siekia tik aštuonioliktą amžių. Į mūsų kraštą, tuomet vieną Lietuvos ir Lenkijos valstybę, šią tradiciją atvežė iš Saksonijos rinkti karaliai.
Medžioklės kultūrą, etiką anais tolimais laikais kūrė, puoselėjo valdantieji visuomenės sluoksniai, riteriai. Matyt, dėl to į šias etikos normas ir buvo perkelta nemažai riterių papročių, nuostatų. Tiesa, buvo remiamasi prielaida, kad žmogus yra pasaulio viešpats. Maloningas, kilnus, didžiadvasiškas, bet vis dėlto viešpats. Taip buvo manoma dar prieš šimtą, pusantro šimto metų.
Riteriai visada rūpinosi savo geru vardu, arba, kaip dabar sakome, įvaizdžiu. Ne tik kasdieniniame gyvenime, kare, bet ir medžioklėje. O viso to raktas galėjo būti tik medžioklės etika. Tik elgiantis garbingai, jautriai su gyvūnais buvo galima apginti medžioklę, surasti moralinį motyvavimą savo aistrai. Dėl to buvo sukurta daug rašytų ir nerašytų draudimų. Ne visi jie, tarp jų ir tie, dėl kurių dabar niekam nekyla abejonių, buvo katutėmis priimti. Sakysime, toli gražu ne iš karto buvo pritarta nuostatai, jog negalima šauti į plaukiančias ar ant vandens nutūpusias antis. „Opozicijai” ilgokai atrodė, jog nėra jokio skirtumo, ar bus sumedžiotas bėgantis, gulintis ar stovintis, skrendantis ar plaukiantis gyvūnas.
Beje, besiformuojant medžiotojų tradicijoms, paskiruose regionuose atsirado skirtingi požiūriai į vieną ar kitą medžioklės būdą. Jei pasakysite kroatų medžiotojui, jog medžiojate per rują elnių patinus iš bokštelių, jis gali ir nusistebėti: „Ką?! Kaip koks plėšikas vieškelio patiltėje?! Tikra medžioklė – tai prisėlinti prie riaumojančio žvėries, pergudrauti jį”.
TRYS PIRMOSIOS ETIKOS LENTYNĖLĖS
Medžioklėje iš vienos pusės stovi ginkluotas medžiotojas (dabar tie jo ginklai nuolat tobulėja, tampa efektyvesni, aprūpinti optika, tiksliais taikymo prietaisais), iš kitos pusės – žvėris. Žvėriui išsigelbėti padeda tik jutimo organai ir gebėjimas greitai pabėgti. Ir niekam nekilo abejonių nei anksčiau, juo labiau nekyla dabar, kas iš jų pranašesnis.
Tad pirmosios etikos nuostatos iš esmės „reguliavo” medžiotojo ir žvėrių, paukščių santykius. Tas nuostatas būtų galima sudėlioti į tris lentynėles. Visų pirma – kiek įmanoma sulyginti medžiotojų ir medžiojamųjų gyvūnų galimybes, kitaip tariant, suteikti kuo daugiau galimybių žvėriui ar paukščiui likti gyvam. Antra – medžioklė turi būti žaidimas pagal taisykles. Trečioje lentynėlėje – medžiotojo elgesys po šūvio, žodžiu, kaip palengvinti sužeisto žvėries kančias, kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi. Bet ne tik.
Kai kurie iš tų ankstesniųjų etikos reikalavimų jau yra primiršti (kartais visai be reikalo), o esama ir tokių, tarsi žinomų, bet kurių toli gražu ne visi paisome. Sakysime, gal ir esame primiršę seną taisyklę, sakančią, jog negalima šauti į stambų žvėrį, kuris nudelbęs galvą ėda. Tokiu atveju būdavo reikalaujama, kad medžiotojas nulaužtų sausą šakelę ar švilpteltų ir taip suteiktų žvėriui galimybę sužinoti apie gręsiantį pavojų ir išsigelbėti – pabėgti, jei pavyks, žinoma.
Arba medžiojimas, kai gilus sniegas, kai stirnų kanopėlės smenga skradžiai per pusnis, kai varovų ar šunų pabaidyti kiškiai ir lapės tiesiog plaukte plaukia per tuos sniego medvėgalius, žodžiu, kai bet koks žvėris turi ribotas galimybes išsigelbėti. Argi tai būtų galima pavadinti žaidimu pagal taisykles?
Vienu tauriausiu, etiškiausiu poelgiu nuo seno buvo laikomas (regis, ir dabar tam niekas nedrįstų prieštarauti) susilaikymas paspausti šautuvo nuleistuką, kai šaulys nėra tikras, jog šūvis bus patikimas ir žvėris kris vietoje. Ir ypač tada, kai pro žiūronus matyti, jog, sakysime, pasirodęs briedis, elnias ar stirninas yra su puikiais ragais ir pagundai šauti į jį ne taip jau lengva atsispirti. Tikri medžiotojai manė (ir dabar tebemano), jog nors taiklus šūvis į žvėrį su puikiu trofėjumi ir yra medžioklės kulminacija, bet jokiu būdu ne svarbiausia jos dalis. O jei tas šūvis netaiklus?
Ar išbėrimas kibiro kukurūzų burbuolių prie bokštelio, iš kurio ketiname žiemos mėnesienos naktimis medžioti šernus yra tik viliojimas, ar neetiškas elgesys? Sutikime, jog ta riba tarp viliojimo ir papildomo šėrimo – žvėrių gelbėjimo nuo baltojo bado nėra jau tokia ryški.
O jei sunkiausiu žvėrims vasario mėnesį medžiojame šernus iš bokštelių? Kur tas bokštelis stovės? Juk ne prie buvusių pasėlių. Stovės netoli pašarinių aikštelių ar šalia takų į jas.
Tie ir dešimtys panašių klausimų reikalauja atsakymo. Juoba, kad ne taip jau seniai mūsuose prie masalo būdavo priimta medžioti tik plėšriuosius žvėris – vilkus, lapes, o dar anksčiau – meškas, ernius. Teisingą atsakymą (jei toks apskritai yra) surasti ne taip jau paprasta. Juk ant vienos svarstyklių lėkštelės galima ne taip jau mažai „svarmenų” uždėti: viliojant patogu ramiai įvertinti atėjusius pasmaguriauti žvėris, pasirinkti kurį šauti ir ar iš viso šauti, taip medžiojama ne vienoje Europos valstybėje… Bet yra ką uždėti ir ant kitos svarstyklių lėkštelės… Ir dar nežinia kuri lėkštelė nusvertų. Bent jau medžioklės etikos požiūriu. Keliai ir klystkeliai visada būna susipynę ir nutiesti tiltelį tarp abejojimo ir įsitikinimo ne taip jau lengva. Tad pasiginčykime, padiskutuokime (be teisiojo pozos, geranoriškai) – nuo to nei liežuvis, nei lūpos nesutins.
PO ŠŪVIO
Kalbant apie etiką, dažniausiai aptariamas medžiotojo elgesys prieš šūvį. O po šūvio? Juk nemažiau svarbu, ar kruopščiai apžiūrima pašovimo vieta, kur nuėjo sužeistas žvėris, kaip jo ieškoma… Taigi medžiotojo elgesys po šūvio primygtinai rodo, ar turime reikalų su etišku medžiotoju. Jau seniai žinome, kad vienaip sužeisto žvėries reikėtų ieškoti tik po kelių valandų, kitaip – po to „kol surūkoma cigaretė”. O štai veikiausiai dar riterių laikais atsiradusį ir iš esmės jau pamirštą draudimą ko gero ne visi esame ir girdėję – neleistina būdavo prieiti prie aiškiai mirtinai sužeisto žvėries, kuris „jau rašo testamentą”. Kodėl? Ogi dėl to, kad žmogaus pasirodymas… nesukeltų jam papildomo streso. Tai, žinoma, nieko bendro neturi su sužeisto žvėries kančių nutraukimu – „malonės” šūviu.
Jau senokai susiformavo požiūris kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi, paukščiu. Vargu ar kam iš medžiotojų nežinoma, ką iš pradžių reikia padaryti sumedžiojus kiškį, antį, kaip juos nešioti per medžioklę, kokius trofėjus pasiimti iš sumedžioto gaigalo, slankos, kiškio, elnio (neskaitant, žinoma, ragų) ar svetur sumedžioto tetervino. Galiausiai, kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi ar paukščiu po medžioklės. Juk purvini, atsainiai bagažinėn sumesti kiškiai, lapės, kaip niekam nereikalingi daiktai ir gąsdinantys savo išvaizda, liudyte liudija apie jų savininko kultūros stoką.
SMULKMENOS, BET…
Apie medžioklę turime dvi pusvalandines televizijos laidas, jau esame sukūrę ir vieną kitą filmą. Tai sunkus ir labai reikalingas darbas – nemaža paspirtis medžioklės kultūrai kelti, pozityviam medžioklės ir medžiotojų įvaizdžiui formuoti. Palyginti neblogai šių laidų, filmų kūrėjams pavyksta kelti medžiotojų profesinį meistriškumą, pamokyti kaip dera elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, įkalti galvon kaip vertinami medžioklės trofėjai, mokomi medžiokliniai šunys…Bet, deja, ne visada. Sakysime, vienoje iš ne taip jau seniai rodytų „Tauro rago” laidų matėme scenų, kai nesilaikoma saugumo technikos taisyklių, kaip tempiama sumedžiota stirna, o jos galva velkasi purvynu pasišokinėdama nuo vieno kupsto prie kito, kaip riejamasi dėl sumedžioto žvėries… Vargu ar tokie, nors ir labai retai matomi vaizdai, padeda bent kiek kilstelti medžiotojų įvaizdį.
O ar retai girdime po medžioklės (kai skelbiami rezultatai) medžioklės vadovą pasidžiaugiantį netaikliais šūviais, girdi, miške liko daugiau žvėrių. O iš esmės čia džiaugiamasi (nors tai paprastai sakoma nerimtai, su humoro gaidele) neatsakingais, netaikliais šūviais, o gal ir prastai ieškotais po šūvių, sužeistais ir kažkur, galbūt, netoliese besikankinančiais žvėrimis.
Dažnai šiose televizijos laidose rodomos pačios medžioklės. Taigi matome ir tai, kaip stambų žvėrį sumedžiojusiam medžiotojui už skrybėlės užkišama eglės, kadagio ar pušies šakelė. Neretai tai padaro netoliese stovintis medžiotojas. Čia, žinoma, nieko blogo – kur kas geriau, negu apskritai to nedaryti, nepagerbti laimingojo šaulio. Bet, jei jau tai mato prie televizorių susėdę medžiotojai (ir ne tik), gal derėtų bent retsykiais šį ritualą atlikti pagal klasikines taisykles. Gal gi ne visi žino ar yra primiršę kaip tai daroma.
Tad kas ir kada turėtų įteikti nulaužtą šakelę šerną, elnią ar kitą stambų žvėrį sumedžiojusiam šauliui? Kolektyvinėse medžioklėse šakelę įteikia vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas. Tokiose medžioklėse per šią ceremoniją turėtų griežti medžioklės ragas signalą, pranešantį, kad krito žvėris, ir tada, kai susirenka visi medžiotojai. (Jei jau taip atsitiko, kad medžioklėje „triūbų” nėra, televizijos laidoje būtų galima įterpti ir atitinkamo signalo įrašą – juk tai dažnokai būna daroma, kai rodoma medžioklės pradžia ar pabaiga). Kai medžiojama su varovais, kartais šakelė šauliui įteikiama rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Veikiausiai tai nėra didelis nusižengimas, bet tradicija reikalauja, kad šakelė būtų įteikta po varymo – prieš skrodžiant žvėrį.
Kaip šakelė įteikiama? Medžiotojas, kuriam „giria buvo dosni”, atsistoja prie nukauto žvėries nugaros, o pagerbiantis draugas prie žvėries priekinių kojų priešais šaulį. Abu nusiima skrybėles. Prieš tai kita – pagerbimo šakelė uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies (arba ant žaizdos, paprastai įeinamosios). Nulaužtos šakelės galas turi būti nukreiptas arba į galvos, žodžiu, trofėjaus pusę (kanopinių žvėrių patinams, vilkams), arba gimdos kryptimi (patelėms).(Žiūr. pieš.)
Tada pagerbiantis medžiotojas dalį nulaužtos šakelės įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį”.”Paskutinis kąsnis” duodamas tik žolėdžiams, nesvarbu, ar tai patinas, ar patelė (kai kurių šalių medžiotojai jį duoda tik patinams). Plėšrūnams „paskutinio kąsnio” neduodama.
Laimingajam šauliui pagerbiantis medžiotojas šakelę įteikia virš laimikio galvos padėjęs ją ant skrybėlės (nulaužtuoju galu į šaulį) ar ant medžioklinio peilio geležtės (žiūr. pieš.) (nedera peilio ašmenų atsukti į pagerbiamą medžiotoją) kairiąja ranka, o dešiniąja tuo metu spaudžia jam ranką ir sveikina. Šaulys užsikiša šakelę už skrybėlės juostelės, paprastai dešinėje pusėje. Vienur įteikiama šakelė vilgoma mirtinos žaizdos krauju, kitur ne.
Nė kiek nesugadintų laidos vaizdo, jei šakele apdovanotas medžiotojas nulauš mažą jos dalį ir įteiks varovų vadovui arba varovui, kuris išėjo arčiausiai jo stovėjimo vietos. Na, o jei žvėrį padėjo sumedžioti medžioklinis šuo, labai gražu, kai šaulys dalį šakelės įteikia šuns vedliui. Pagerbiant sumedžiotus žvėris būtų galima apsieiti be tų komandų: „pagerbkime tylos minute”, „nusiimkime skrybėles ir pagerbkime”. Pakaktų, jei medžiotojai (ir varovai!) vienplaukiai išklausytų vadovo pranešimą apie medžioklės rezultatus ir, jei yra medžioklės ragas, – per sumedžiotų žvėrių pagerbimo signalus.
Sakysime, lenkų ar čekų medžiotojai be skrybėlių, kepurių išklauso ir medžioklės pabaigoje grojamus savo nacionalinius signalus (atitinkamai „Darz Bor” – būk dosni, giria ir „Lovu Zdar” – nei plauko, nei tauko!). Bet mes kol kas tokių signalų neturime. Tikėkimės, laikinai.
Jau seniai televizijos medžioklinėse laidose bemačiau per išguldytų žvėrių eiles laipeliojančius medžiotojus ar varovus. Kad taip nedera daryti, regis, jau žino daugiau nei dauguma medžiotojų. Gal tik ne visi esame girdėję, jog ir per eglišakių tvorelę, juosiančią išguldytus žvėris, paukščius, tradicija taip pat draudžia žirglioti.
Truputį ne į temą, bet kartą jau pakrypo kalba apie šakeles, gal medžiotojams derėtų prisiminti šakelę ir palydint į Amžinosios medžioklės šalį savo draugą – medžiotoją. Į laidotuves medžiotojai susirenka vilkėdami išeigine medžiokline apranga. Gedulo šakelės, perrištos juodu kaspinėliu, užkišamos kairėje skrybėlės pusėje arba, jei jos didesnės (žiūr. pieš.), laikomos rankose (beje, šakelės nėra nei gėlių puokštės, nei krepšelio su gėlėmis, nei vainiko pakaitalas). Atsisveikinant su velioniu šakelės metamos į kapo duobę arba padedamos ant karsto. Tuo metu medžioklės ragas ar ragai griežia signalą „Medžioklė baigta” arba „Didysis halali”..
Parengė Vytautas Klovas
