Share This Article
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija vertina tai, kad Aplinkos ministerija atnaujino Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles. Dalis pakeitimų yra svarbūs ir reikalingi – ypač tie, kurie susiję su vandens telkinių ekologinės būklės gerinimu ir moksliniais tyrimais pagrįstu žuvų išteklių valdymu.
Tačiau kartu norime aiškiai pasakyti: žuvų išteklių valdymo sprendimuose būtina atskirti politinius sprendimus nuo mokslu pagrįstų sprendimų. Politiniai sprendimai gali būti priimami reaguojant į viešąją nuomonę ar atskirų grupių lūkesčius, tačiau jie neturėtų būti pristatomi kaip mokslinėmis išvadomis pagrįstos priemonės, jei tam nėra aiškių tyrimų duomenų, monitoringo rezultatų ir poveikio vertinimo.
LMŽD nuosekliai laikosi pozicijos, kad 2024 m. įvestas reikalavimas paleisti didesnes kaip 80 cm lydekas, didesnius kaip 65 cm sterkus ir visus marguosius upėtakius nebuvo tinkamai pagrįstas moksliniais duomenimis. Iki šiol nėra aiškiai atsakyta, kodėl pasirinktos būtent tokios dydžių ribos, kokio konkretaus biologinio rezultato siekiama ir pagal kokius rodiklius ateityje bus vertinama, ar šios priemonės iš tikrųjų pasiteisino.
Svarbu priminti, kad didžioji Lietuvos ichtiologų bendruomenės dalis tokiems pakeitimams nepritarė. Tai buvo aiškiai iškomunikuota dar 2024 m. oficialiu mokslininkų raštu, kuriame atkreiptas dėmesys, kad siūlyti ribojimai nėra pagrįsti ilgalaikiais mokslinių tyrimų duomenimis, nėra aiškiai įvardyti jų tikslai, o priemonių efektyvumas nebuvo įvertintas.
Šiuos klausimus svarstė ir Mėgėjų žvejybos taryba, kurios sudėtyje yra ir LMŽD atstovas. Taryba konstatavo, kad priimant 2024 m. pakeitimus nebuvo tinkamai atsižvelgta į Tarybos ir žuvų išteklių tyrimus vykdančių mokslininkų argumentus. Taryba siūlė atšaukti nuostatas, įpareigojančias paleisti visus marguosius upėtakius, didesnes kaip 80 cm lydekas ir didesnius kaip 65 cm sterkus, paliekant iki tol galiojusias sugavimo ribas. Šiam siūlymui buvo pritarta balsų dauguma – taip pat buvo ir 2025 m.
Susitikimo su aplinkos ministru ir kitais dalyviais metu Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Tomas Virbickas pristatė duomenis, rodančius, kad viršutinių dydžio ribų taikymas lydekoms ir sterkams nesukuria aiškios teigiamos pridėtinės vertės lydekų ir starkių ištekliams. Tai dar kartą parodo, kad tokie ribojimai negali būti laikomi savaime suprantama ar mokslu pagrįsta apsaugos priemone vien todėl, kad viešojoje erdvėje jie skamba patraukliai tam tikroms suinteresuotų asmenų grupėms.
Atskiras klausimas – margųjų upėtakių paėmimo draudimas. Upėtakis yra vertinga ir saugotina rūšis, tačiau sprendimai dėl visiško draudimo paimti žuvį turi būti grindžiami konkrečių upių monitoringo duomenimis. Jeigu ilgalaikiai stebėsenos duomenys nerodo aiškios populiacijų būklės blogėjimo tendencijos, visuotinis draudimas kelia pagrįstų klausimų dėl proporcingumo.
Taip pat būtina nepamiršti, kad margųjų upėtakių ištekliai Lietuvoje nuolat papildomi įžuvinant. Vien 2024 m. į Lietuvos upes buvo įžuvinta 179 tūkst. margųjų upėtakių jauniklių. Tam skiriamos reikšmingos valstybės lėšos, todėl natūraliai kyla klausimas: jei valstybė investuoja į šios rūšies išteklių palaikymą, o monitoringo duomenys nerodo bendros būklės blogėjimo, kokiais moksliniais argumentais pagrįstas absoliutus draudimas žvejui paimti šią žuvį?
Ne mažiau svarbu ir tai, kad 2024 m. priimti ribojimai atrodo selektyvūs ir orientuoti daugiausia į populiariausias tarp žvejų mėgėjų rūšis – lydekas, sterkus ir marguosius upėtakius. Jei nusprendžiama saugoti dideles ar vertingas žuvis, kyla klausimas, kodėl analogiški principai netaikomi kitoms jautrioms, retoms ar ekologiniu požiūriu svarbioms rūšims. Žuvų išteklių valdymas neturėtų būti formuojamas pagal rūšių populiarumą tarp žvejų mėgėjų – sprendimai turi būti nuoseklūs, vienodai taikomi, biologiškai pagrįsti ir apimantys visą žuvų bendriją, remiantis realia skirtingų rūšių būkle bei ekologiniu vaidmeniu.
LMŽD pozicija aiški: mėgėjų žvejybos taisyklės neturi būti formuojamos pagal emocijas, pavienius pavyzdžius ar atskirų viešai aktyvių interesų grupių – įskaitant žvejybos gidus, laidų vedėjus ar žūklės įrangos pardavėjus, ar žurnalistų pageidavimus. Taisyklės turi būti grindžiamos ilgalaikiais moksliniais tyrimais, žuvų išteklių monitoringu, aiškiai įvardytais valdymo tikslais ir realia skirtingų vandens telkinių būkle.
Kartu pažymime, kad pritariame taisyklių pakeitimui, kuriuo, vadovaujantis mokslinių tyrimų rekomendacijomis, išplečiamas vandens telkinių, kurių ekologinę būklę siekiama pagerinti, sąrašas. Tokiuose telkiniuose perteklinių karpinių žuvų išgaudymas ir plėšriųjų žuvų apsauga yra logiška, tikslinga ir moksliniais principais pagrįsta priemonė. Ji gali prisidėti prie mažesnio vandens drumstumo, geresnės vandens kokybės, makrofitų atsikūrimo ir labiau subalansuotos žuvų bendrijos.
Iš dalies pritariame ir sprendimui Kauno mariose neriboti sugautų kuojų, plakių ir sidabrinių karosų kiekio, jų neįskaičiuojant į bendrą sugautų žuvų kiekį. Tai logiška priemonė, kai siekiama mažinti perteklinę karpinių žuvų biomasę. Vis dėlto apgailestaujame, kad šiame kontekste nepaminėti amūrai, plačiakakčiai ir karpiai, kurie taip pat gali turėti reikšmingą poveikį vandens telkinių ekologinei būklei ir turėtų būti vertinami sistemiškai.
Žuvų išteklių apsauga yra per svarbi sritis, kad būtų grindžiama politiniu patogumu, viešųjų ryšių sprendimais ar komerciniais interesais. Reglamentavimas turi būti aiškus, proporcingas, nuoseklus ir patikrinamas. Turi būti aišku, kokia problema sprendžiama, kokio rezultato siekiama ir pagal kokius duomenis vėliau bus vertinama, ar pasirinktos priemonės pasiteisino.
LMŽD ir toliau pasisako už konstruktyvų dialogą su Aplinkos ministerija, mokslininkais, žvejų bendruomene ir kitomis suinteresuotomis pusėmis. Mūsų tikslas – kad mėgėjų žvejybos reglamentavimas Lietuvoje būtų pagrįstas duomenimis, proporcingas, praktiškai įgyvendinamas ir iš tikrųjų naudingas Lietuvos vidaus vandenims.
