Istorija

Mėgėjiška žūklė (dabar kalbininkų nutarta vadinti "mėgėjų žvejyba") nuo seniausių laikų buvo labai svarbus žmonių pragyvenimo šaltinis ir verslas. Primityvūs iš kaulo pagaminti žvejybos įrankiai rasti paleolito ir mezolito, o tinklų, molinių svarelių, plūdžių liekanos aptiktos neolito stovyklavietėse.

Apie žūklę baltų kraštuose pirmą kartą paminėjo Vulfstanas (IXa.). XV a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvesti pirmieji žūklės apribojimai Nemuno žemupyje. Žūklės reguliavimas atsispindi ir 1529 bei 1588 m. Lietuvos statutuose. 1557 m. Valakų įstatymas draudė žūklę per žuvų nerštą, o 1589 m. paskelbta Kuršių marių ir į jas įtekančių upių žūklės taisyklės.

Lietuvoje buvo populiari upinė žūklė. Upėse buvo pristatyta daug karališkų ir valdų savininkų užtvankų, o prie jų suplaukusios žuvys tapdavo lengvai pagaunamu laimikiu. Suklestėjus sielininkų verslui,1563 m. Varšuvos seimas priėmė įstatymą, įpareigojantį išgriauti visas užtvankas, kurios trukdė laivybai ir sielininkystei, todėl XVII a. Lietuvos upėse jų nebeliko. Vėliau buvo išleistos taisyklės draudžiančios nuodyti ir badyti žuvis žeberklais, netgi nustatytas leidžiamų sugauti žuvų dydis. Tačiau taisyklių ir apribojimų ne visuomet buvo paisoma, paplito žvejyba tinklais. Tinklus žvejybai mezgė moterys specialiomis medinėmis megztuvėmis. XIX-XX a. žvejoti plaukdavo luotais - skaptuotomis medinėmis valtimis. Iš luotų žvejojo tinklais, meškerėmis bei dideliais graibštais (podryvkomis).Vėliau valtis imta daryti iš storų pušynių lentų.

XX a. pradžioje Lietuvoje imta labiau domėtis žuvų ūkio padėtimi. Vandenų faunos naudojimu rūpinosi miškininkas , gamtininkas ir visuomenės veikėjas P. Matulionis. 1903 m. jo išleistame " Žuvų kalendoriuje " nurodytos 38 žuvų rūšys, jų neršimo laikas, leidžiamų žvejoti žuvų dydis. Šis kalendorius Vilniaus žemės ūkio parodoje buvo įvertintas bronzos medaliu, jo pavyzdžiu panašūs leidiniai buvo sudarinėjami Rusijoje ir Vakarų Europoje.

1918 - 1940 m. dalis vidaus vandenų priklausė savininkams, dalis buvo valstybei. Vandenis kasmet vienam žvejybos sezonui nuomojo verslininkai lietuviai ir žydai. Nuomininkai nuolat keitėsi ir siekė iš vandenų gauti kuo daugiau naudos. Todėl vandenų faunos vis mažėjo, reikėjo neatidėliotinai spręsti jos apsaugos reikalus. 1930 m. prof. T. Ivanausko, P. Matulionio, S. Jankausko, J. Elisono ir kitų entuziastų iniciatyva buvo įkurta Laukinių gyvūnų ir paukščių globos draugija, raginusi kurti rezervatus, priimti gamtos apsaugos įstatymus. 1922 m. įsteigta Medžioklės ir žūklės draugija gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1946 m. buvo patvirtintos medžioklės ir žvejybos taisyklės.

Tarpukario laikotarpiu žvejybos reikalus tvarkė Žemės ūkio ministerija. Žūklės priežiūra priklausė girininkijoms. Žūklę valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose reguliavo 1934 m. išleistos žūklės taisyklės, kurios apribojo tinklų akučių dydį, draudė nuodyti, badyti ir šaudyti žuvis.

Kuršių mariose ir Baltijos jūroj buvo plėtojama pramoninė žvejyba, o mėgėjiška žūklė liko apleista. Žūklės problemas į viešumon kėlė ir ragino jas spręsti pirmasis mėgėjiškos žūklės Lietuvoje propaguotojas V. Goštautas, 1939 m. Kaune išleidęs pirmąjį mėgėjiškos ir sportinės žūklės vadovėlį „Meškeriosimo sportas".     

Antrojo pasaulinio karo metais daug žuvų Lietuvos vidaus vandenyse išnaikino okupantų kareiviai, kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Pirmaisiais pokario metais nebuvo tvarkos. Gelbėdamiesi nuo bado žmonės žvejojo kaip kas išmanė. Žvejai ėmė patys saugoti nerštavietes. Pirmieji gamtos apsaugos inspektoriai pradėjo dirbti 1948 - 1950 m. Leidžiamu laiku žvejoti buvo galima be jokių apribojimų.

1947 m. susikūrė Lietuvos medžiotojų draugija. Nuo 1960 m. buvo uždraustos visos tinklinės žūklės priemonės, o žvejams verslininkams nustatyti vertingesnių žuvų sugavimo limitai. 1960-aisiais prie medžiotojų prisijungė žvejai mėgėjai, kurie tapo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos nariais. Nuo šių metų draugijos žvejų gretos ėmė sparčiai augti, steigėsi nauji žvejų mėgėjų būreliai, vis daugiau dėmesio sulaukdavo mėgėjiškos žūklės problemos, kurias imta nuosekliai spręsti. Žvejų skaičius greitai pralenkė medžiotojų. 1985 m. draugijoje buvo beveik 80 tūkstančių žvejų. Į vandens telkinius kasmet buvo išleidžiama po 500 tūkstančių įvairaus amžiaus lydekų, 250 tūkstančių dvivasarių karpių, 50 tūkstančių dvivasarių sidabrinių karosų ir kitų žuvų ar jų mailiaus. Kasmet būdavo įžuvinama beveik pusė Draugijos nuomojamų vandenų.

Gamtos apsaugos įstatymais siekta užtikrinti žuvininkystės vandenų apsaugą nuo užteršimo, reguliuoti verslinę ir mėgėjišką žūklę, rūpintis žuvų gausinimu, kovoti su žvejojimo taisyklių pažeidėjais. Žvejybos Lietuvos vidaus vandenyse taisyklės nustatė draudžiamas žvejoti vietas ir laiką, draudžiamus žvejybos įrankius ir būdus, pramoninių žuvų dydžius ir kt. Buvo uždrausta sprogdinti, nuodyti ar šaudyti žuvis, naudoti žvejybai elektros srovę, žeberklus, kablius ir kitus duriamuosius įrankius, naikinti žuvis kitokiais būdais; užimti statomaisiais, traukiamaisiais ar plukdomaisiais žvejybos įrankiais daugiau kaip 2/3 vandens telkinio, teršti kenksmingomis pramonės atliekomis vandens telkinius ir pan.

Laikui bėgant viena žvejų karta keitė kitą, tačiau žvejyba niekada neprarado savo populiarumo. 1991 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje žvejų skaičius nesumažėjo, tiktai dalis jų nebepriklauso Medžiotojų ir žvejų ar kitoms draugijoms, o žvejoja įsigiję Aplinkos ministerijos platinamus žvejybos leidimus.

Visi besirūpinantys Lietuvos gamta, pagal įstatymus žvejojantys žmonės liko žvejais, o tie, kurie juos ignoruoja yra brakonieriai, kuriuos ir šiais laikais neretai sutinkame ir kuriems skelbiama kova.