Kinologija

Tūkstančius metu šunys lydi žmogų medžioklėje kaip palydovai ir kaip padėjėjai. Senais laikais šunys padėdavo žmogui surasti žvėrys, vijo juos į spąstus, gaudykles, tinklus. Atsiradus parakui, sparčiai tobulėjant šaunamiesiems ginklams, šunų vaidmuo medžioklėje ėmė keistis. Didele reikšmę įgijo jų panaudojimas po šūvio, aptinkant sužeistus žvėris ir paukščius.

Net ir medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslu šūvį, neretai žvėris ar paukštis po šūvio nekrenta vietoje, nes šūvis medžioklėje - tai ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios. Skiriasi atstumas iki žvėries ar paukščio, jų judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė. Todėl, kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, sužeidimai - neišvengiama medžioklės blogybė.

 Tačiau, net ir po absoliučiai mirtino šūvio, dažnas gyvūnas dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jo suradimas be šuns pagalbos tampa labai komplikuotu. Ne taip paprasta surasti elnią ar kuilį net po šūvio į širdį, nes jie, taip pašauti, sugeba nubėgti net pora šimtų metrų. Ką jau kalbėti,  kai mirtino sužeidimo atveju žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. O kaip surasti ir pasiekti į nendrynus įkritusias pašautas antis, pernykštėje žolėje pasislėpusius sužeistus laukų ar balų paukščius, po šūvių į krūmus įnėrusius kiškius ir lapes. Visus tuos darbus gali padaryti tik gerai paruoštas medžioklinis šuo.

Įsigilinkite į žemiau pateikiamus skaičius.

Vokiečiu medžioklės specialistas Koschitcki atliko medžioklės laimikio ir paieškos rezultatų analizę viename iš Vokietijos rajonų. Buvo surinkti duomenys, kiek sumedžiota kanopiniu žvėrių ir smulkios faunos ir kiek iš tų sumedžiotų gyvūnų buvo surasta tik su medžioklinių šunų pagalba. Gauti duomenys turėtų priversti susimastyti visą mūsų medžiotojų bendruomenę. Iš 262 šautų kanopinių žvėrių tik su šunų pagalba buvo surasti net 69, tai sudaro per 26 procentus viso kanopinių žvėrių laimikio. Medžiojant smulkiąją fauną medžioklinių šunų nuopelnai laimikio paieškoje dar didesni. Iš 1005 sumedžiotų žvėrelių ir paukščių net 352, o tai yra 35 procentai viso laimikio, surado šunys.

Pabandykime paskaičiuoti.

2005 - 2006 metų medžioklės sezone Lietuvos medžiotojai sumedžiojo 32620 kanopinių žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų, šernų) ir 33099 smulkiuosius gyvūnus(lapes, kiškius, kurapkas, slankas, antis, laukius, žąsis, fazanus). Remiantis vokiečių specialisto statistika, galima spėti, kad per 8000 tūkstančius kanopinių žvėrių ir per 11000 smulkiųjų gyvūnų turėjo surasti šunys.

Bet ar tikrai surado?! Ar tik neatsitiko taip, kad panašūs kiekiai mūsų laimikio atiteko plėšrūnams? Juk Lietuvoje specialiai sužeistų gyvūnų paieškai paruoštų medžioklinių šunų yra.... Ne, ne - ne šimtai. Ir net ne dešimtys. Deja, tik vienetai.

Kada mes galėsime didžiuotis savo pėdsekiais taip, kaip vokiečiai didžiuojasi legenda tapusiu Hanoverio pėdsekiu ,,Alf Lauenberg'', per 11 savo gyvenimo metų suradusiu 287 stambius kanopinius žvėris, iš kurių 98 buvo taurieji elniai, 183 šernai, likusieji danieliai ir muflonai (pastaba praktiškiems medžiotojams: ,,Alf Lauenberg" išgelbėjo nuo sugedimo  290 centnerių mėsos). Tiesa -  reikia pažymėti, kad šis šuo buvo naudojamas tik itin sunkiais atvejais, kai kiti šunys atsisakydavo paieškos. Arba taip, kaip savo Bavarijos kalnų pėdsekiu ,,Brok" didžiuojasi Slovakijos medžiotojai. Šis šuo per 7 metus Karpatų kalnuose surado 64 tauriuosius elnius ir šernus.

Vytautas Tamošiūnas