Istorija

1920 metų spalio 27 dieną, dar ankstų mūsų nepriklausomos valstybės rytmetį, tuometinės Gamtos tyrinėjimo stoties direktorius Tadas Ivanauskas, greitai tapęs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, vėliau akademiku, Miškų departamento direktorius, miško tipologijos mokslo Lietuvoje pradininkas Povilas Matulionis, irgi profesoriumi dirbęs tame pačiame universitete bei Žemės ūkio akademijoje, taip pat Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos tarnautojai Elijošius Nonevičius, Jeronimas Paulionis ir Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas Bronius Žvynys įteikė raštą Kauno miesto ir apskrities viršininkui, prašydami įregistruoti Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugiją ir patvirtinti jos įstatus. Draugija buvo įregistruota kitų metų vasario 7 dieną.

Draugijos amžių būtų galima padidinti keliais dešimtmečiais, nes užpraėjusiame šimtmetyje kai kur buvo susibūrę medžiotojų klubai, veikė regioninės draugijos Raseiniuose, Vilniuje, Kaune. Tačiau vienijančios organizacijos nebuvo.

Tik susikūrusioje Draugijoje buvo vos keli šimtai narių, tačiau vėliau jų skaičius išaugo dešimteriopai. Jau 1925 metais draugija vienijo 21 skyrių, įsteigtą to meto apskrityse. 1936 metais, vykdant Seimo priimtą Draugijų įstatymą, Lietuvos tasyklingosios medžioklės ir žūklės draugija buvo perorganizuota ir 1937 metų sausio 13 dieną įregistruota Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijų sąjunga, kuri perėmė visas buvusios draugijos funkcijas. Tuomet daugiausia narių buvo Kauno draugijoje - 245, Šiaulių - 241, Biržų - 143, Panevėžio - 125, Kėdainių ir Ukmergės - po 118, Kretingos - 115. Lietuvai atgavus Vilnių, čia taip pat buvo įsteigta Medžiotojų draugija.

Nuo įkūrimo dienos devyniolika metų Draugijai vadovavo Tadas Ivanauskas.Jis 1927 metais pradėjo leisti „Medžiotojo" žurnalą, kurį redagavo iki 1937metų. Vėliau šias pareigas perėmė miškininkas Antanas Rukuiža. Jis 1939 metais stojo ir prie Draugijos vairo.

Lietuvos delegacija 1930 metų lapkričio 7 - 9 dienomis dalyvavo Paryžiuje vykusiame Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) steigiamajame susirinkime. Be Lietuvos šiame susirinkime dalyvavo dar 21 šalies iš Europos ir Amerikos atstovai. Tadas Ivanauskas tapo šios tarptautinės organizacijos tarybos nariu.

Šių dienų medžiotojams ir žvejams, kaip priesakas, ir dabar skamba pirmojo Draugijos pirmininko profesoriaus Tado Ivanausko anuomet pasakyti žodžiai, kad medžioklė ir žūklė nėra tik žvėries ir paukščio sumedžiojimas ar žuvies sugavimas. Pirmutinė ir svarbiausia medžiotojo ir meškeriotojo priedermė - gyvosios gamtos apsauga, jos turtų gausinimas ir tik paskui jų naudojimas, žmogiškųjų polinkių tenkinimas. Taigi turime tvirtą pagrindą teigti, kad jau tais laikais Draugijos veikla buvo svarbi sudėtinė gamtosaugos dalis.

Tai buvo teisiškai įtvirtinta ir pirmuose Draugijos įstatuose, taip pat Povilo Matulionio parengtose Medžioklės taisyklėse bei vėliau, 1925 metais, Seimo priimtame  Medžioklės įstatyme. Beje, po dešimties metų buvo priimtas naujas Medžioklės įstatymas. Šių dokumentų pagrindinės nuostatos akcentavo laukinės gyvūnijos apsaugą, reglamentavo medžiojimo teisę. Įstatymas numatė lengvatas Draugijos nariams. Valstybinis medžioklės mokestis jiems buvo net tris kartus mažesnis, negu asmenims, kurie jai nepriklausė. Net ir medžioklės plotai kurį laiką buvo išnuomojami tik Draugijos nariams. Buvo įkurtas medžioklės fondas, į kurį įplaukdavo ir mokesčiai už medžioklės leidimus.

Liūdniausias periodas Draugijos istorijoje buvo 1940 - 1945 metai. 1940 metų birželį Lituvai netekus nepriklausomybės, jau liepos mėnesį Draugijos, kaip patriotinės organizacijos, veikla buvo uždrausta. Ji neveikė ir karo metais, nors kai kur ir buvo medžiojama.

Pirmieji žingsniai atkuriant Draugiją buvo žengti Kaune. 1945 metų kovo mėnesį čia profesoriaus Tado Ivanausko, profesoriaus Juozo Žemaičio, dainininko Kipro Petrausko, aktoriaus Juozo Lauciaus, tarnautojų Vinco Peleckio, Roberto Budriko, Edvardo Čipkaus, Boriso Nikolskio iniciatyva buvo įkurta Kauno medžiotojų draugija. Kitais metais medžiotojų draugijos įsikūrė Klaipėdoje, Vilniuje, Mažeikiuose. Dar po metų medžiotojų draugijos atgimė daugumoje to meto apskričių, ir tais pačiais 1947 metais buvo įkurta vieninga Lietuvos medžiotojų draugija, kuri 1960 metais, prisijungus žvejams, buvo pavadinta Medžiotojų ir žvejų draugija.

Vienijant medžiotojų draugijas bei medžiotojus ir žvejus į vieną šeimą daug triūso įdėjo Viktoras Bergas, tuo metu dirbęs Medžioklės ūkio valdybos viršininku, o vėliau Gamtos apsaugos komiteto pirmininku.

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais daugiausia rūpesčių medžiotojams, kaip ir visiems gamtosaugos darbuotojams, kėlė labai apnaikintas miškų ir laukų genofondas. Buvo išnykę bebrai, medžiotojai nė svajoti nesvajojo apie briedžių ir tauriųjų elnių medžioklę, nes šie žvėrys buvo skaičiuojami tik dešimtimis. Palyginti su prieškario metais, elnių buvo sumažėję du kartus, briedžių - pusketvirto, stirnų - net keturis kartus.

Draugijos nariai medžiotojai pirmieji kibo į darbą, siekdami sugrąžinti išnykusius gyvūnus, pagausinti jų populiacijas. Bendradarbiaujant su gamtosaugininkais, miškininkais, pasitelkus į pagalbą jaunuosius gamtos bičiulius, ypač moksleivius, buvo pasiekta neblogų rezultatų. Po kelerių metų į mūsų upes grįžo bebrai, kurie šiuo metu kelia kitą problemą - jų gausa daro žalą aplinkai.

Pagausėjo stirnų ir šernų. Praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėta medžioti briedžius, vėliau ir tauriuosius elnius, kurių arealas Draugijos pastangomis išplito po visą mūsų kraštą, nes iš šiaurės regiono į kitus rajonus buvo perkelta daugiau kaip 1200 elnių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėta atkurti stumbrų populiciją. Buvo aklimatizuoti danieliai, muflonai ir ypač sėkmingai - ondatros. Tačiau kai kurių kitų gyvūnų - triušių, kurmėnų, Sibiro voverių, dėmėtųjų elnių aklimatizavimo bandymai buvo nesėkmingi, o Baltarusijoje ir Latvijoje įkurdinti ir pas mus išplitę mangutai, kaip ir aklimatizuotos kanadinės audinės, vietinei faunai padarė tik žalos.

Draugija pasirinko teisingą mėgėjiškos žuvininkystės kelią, intensyvią žvejybą derindama su racionaliu žuvų naudojimu ir žuvų veisimu. Kasmet buvo išauginama milijonai įvairaus amžiaus žuvų, kuriomis buvo įžuvinama didžioji dalis Draugijos nuomojamų vandens telkinių.

Žvejų būreliai atliko nemažą darbą įrengdami dirbtines ir natūralias nerštavietes, efektyviais būdais gelbėjo žuvis nuo deguonies bado šaltomis ir giliomis žiemomis. Jie ėmėsi gražaus darbo tvarkydami vandens telkinių aplinką. Taip pat saugojo, kad nebūtų teršiamas vanduo.

Naujasis Draugijos gyvenimo periodas prasidėjo kartu su mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimu. Jau pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais Paryžiuje CIC valdyba po penkiasdešimt metų pertraukos atkūrė mūsų Draugijos narystę šioje organizacijoje. 1991 metais šį aktą patvirtino Kanadoje, Kvebeke, susirinkusi CIC Generalinė asamblėja.

2002 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Medžioklės įstatymą, 2004 metais - Mėgėjiškos žūklės įstatymą.

2004 metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija tapo Europos Sąjungos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacijos (FACE) nare.

Draugija 1927 - 1940 metais leido žurnalą „Medžiotojas", 1990 - 1996, 1998 - 2006 metais - „Medžiotojas ir meškeriotojas", nuo 2007 metų yra viena iš leidėjų žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė". Taip pat Draugija buvo viena iš leidėjų populiaraus žurnalo „Mūsų gamta" (1964 - 1996).

Per visą Draugijos veiklos laiką jai vadovavo 12 pirmininkų: Tadas Ivanauskas (1921 - 1939), Antanas Rukuiža (1939 - 1940), Vincas Peleckis (1946 - 1947), Andrius Bulota (1947 - 1950), Teofilis Mončiunskas (1950 - 1956), Jonas Zenkevičius (1956 - 1963), Kazys Giniūnas (1963 - 1967), Albinas Jankavičius (1967 - 1974), Marijonas Kiela (1974 - 1986), Jonas Vyšniauskas (1986 - 2006), Rimantas Benetis (2006-2013), Bronius Bradauskas (nuo 2013 m).

2000 metais Draugijos Garbės pirmininku buvo išrinktas Prezidentas Algirdas Brazauskas.

Šiuo metu Draugija turi 46 narius ( rajonų draugijas ir sąjungas, jungiančias 24 tūkst. medžiotojų ir 37 tūkst. žvejų).